Naujienos

J. Pinskus: tai kam po galais dirba ši Vyriausybė?

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas patvirtino Vilniuje protestavusių ūkininkų išsakytus pastebėjimus apie tai, kad rusiški grūdai važiuoja per Lietuvą. „Vyriausybė to neslepia, tik ji teigia, kad oficialiai šie grūdai Lietuvoje nepasilieka, o per Klaipėdos uostą iškeliauja toliau. Visgi kažkokie atvežtiniai grūdai šalyje nusėda, tik pasakyti iš kur jie nėra paprasta, kadangi oficialiai nei iš Rusijos, nei, kas įdomu, iš Ukrainos grūdai, nors su jų ūkininkais dėl to buvo sutarta, nėra įvežami. Taip pat, nežinant tikrųjų apimčių, sunku įvertinti, kokią įtaką jie daro Lietuvos rinkai. Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas teigia, kad dėl to tona grūdų vietinėje rinkoje atpinga 5 eurais. Mes, grūdų augintojai, manome, kad tona dėl atvežtinių grūdų pinga 15 – 20 eurų. Visgi esmė yra ne piniguose, o vertybiniame požiūryje ir moralėje, – patikslino jis. – Nors Rusija pripažinta agresore, Lietuvai priskirtas jos tarnaitės vaidmuo rūpinantis grūdu tranzitu. Tai lemia bendra ES politika, nenumatanti sankcijų ne tik žemės ūkio produkcijai, bet ir maisto produktams. Kita vertus, Lietuva galėtų vienašališkai imtis priemonių. Manau, sugriežtinus patikrą, noras gabenti rusišką produkciją gerokai sumažėtų, o Klaipėdos uostas dėl tokio jų kiekio, kurį dabar pakrauna, irgi labai nenukentėtų.“ Lietuvos regionų partijos pirmininką Joną Pinskų Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininko žodžiai privertė susimąstyti. „URM vadovo Gabrieliaus Landsbergio iniciatyva Lietuva – geležinkeliai ir Klaipėdos uostas – prarado baltarusiškų kalio trąšų tranzitą. Pagrindinis visų trąšų komponentas – kalio trąšos – yra ne gaminamos, o kasamos. Apie 40 proc. jų pasaulio rinkai tiekia Kanada, 24 proc. – Rusija, 22 proc. – Baltarusija. Baltarusiška dalis – apie 15 milijonų tonų per metus keliaudavo per Lietuvą ir pildė mūsų šalies biudžetą. G. Landsbergis pasistengė, kad mes šių krovinių nebeturėtume, – priminė J. Pinskus. – Lietuvai nutraukus tranzitą, rinkoje susidarė deficitas, trąšų kaina už toną pakilo nuo 200 iki 1200 eurų, todėl iš to pasipelnė Rusija. Dabar trąšų kaina normalizavosi, nes, matyt, baltarusiai sutvarkė logistikos grandines, bet finale laimėjo Rusija, o Lietuva patyrė nuostolius.“ Dabar, pasak jo, panaši istorija kartojasi su rusiškais grūdais. „Ingridos Šimonytės Vyriausybė pripažįsta, kad žino apie rusiškų grūdų tranzitą per Lietuvą. Tai leidžia spėti, kad šiame procese dalyvauja ne tik URM ar Žemės ūkio, bet ir Susisiekimo bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, nes visi procesai – susiję. Valdantieji garsiai deklaruoja paramą Ukrainai, kalba apie vertybinę politiką, tačiau realybėje plačiai atveria Lietuvos „duris“ rusiškai produkcijai, taip sudarydama sąlygas šaliai agresorei toliau pildyti savo biudžetą. Labai gali būti, kad per Klaipėdos uostą kaip „rusiški“ iškeliauja ir užgrobtose Ukrainos teritorijose nusavinti grūdai, – pastebėjo J. Pinskus. – Apibendrinant – Lietuvai buvo naudingas baltarusiškų trąšų tranzitas, bet jo buvo atsisakyta. Mūsų šalis dėl to prarado pajamas, įmonės atleido darbuotojus, o Rusija gavo papildomus 10 mlrd. eurų ir dar milijardą už sutarties nutraukimą gali prisiteisti Baltarusija. Rusiškų grūdų tranzitas nenaudingas Lietuvai nei morališkai, nei finansiškai, bet jis tęsiasi. Kol mūsų ūkininkai skaičiuoja nuostolius, Rusija skaičiuoja pelną. Nepaisant to, Prezidentas Gitanas Nausėda viešai reiškia pasitikėjimą už visą tai atsakingam URM vadovui G. Landsbergiui. Tai kam po galais dirba dabartinė Lietuvos valdžia?“

J.Pinskus: rikiuoja, rūšiuoja, skaldo, nes bijo!?

Sausio 23 d., kaip ir buvo žadėję, ūkininkai iš visos Lietuvos susirinko į Vilnių. Su jais susitikti vykęs Lietuvos regionų partijos pirmininkas Jonas Pinskus atkreipė dėmesį į tai, kad dabartinė valdžia bijo net taikaus žemdirbių protesto. „Pakeliui į sostinę sutikome traktorių koloną iš Širvintų, Ukmergės (Krikštėnų), Biržų rajonų. Nors visi važiavo tvarkingai ir apie jų judėjimą iš anksto buvo informuoti atitinkami organai, ties Rieše policijos pareigūnai ūkininkus stabdė, tikrino, skirstė, tarsi jie važiuotų ne protestuoti, o į kokį nors paradą ar pasirodymą. Kita vertus, tai aiškiai parodo, jog valdantieji yra tiek prisidirbę, tiesiogine žodžio prasme, kad bijo paprastų Lietuvos žmonių ir stengiasi nuo jų atsitverti, kad tik nereikėtų žiūrėti į akis, – pabrėžė J. Pinskus. – Mano nuomone, žmonių protesto atveju reikia ne slėptis už aukštų sienų ar pareigūnų pečių, o išeiti kalbėtis su protestuotojais, išgirsti juos ir bendromis jėgomis skubiai spręsti problemas, dėl kurių Lietuva gali likti be lietuviškos duonos, pieno ir mėsos.“ Sostinėje pabendravęs su akcijos dalyviais, politikas išskyrė kelis momentus. „Pirmiausia ūkininkai pavargo nuo nuolat keičiamos su žemės ūkio sektoriumi susijusios tvarkos ir nesąmoningų mokesčių. Jie nori aiškumo ir stabilumo, kurio valdžia niekaip neužtikrina. Kitas momentas, žmonės neslėpė, kad jeigu anksčiau žemę dirbti ėmėsi planuodami iš to gyventi, tai dabar toks sprendimas, dėl minėtų aplinkybių, tampa beveik neberealizuojamas. Žmonės, faktiškai, kaip baudžiavos laikais, priversti dirbti už maistą, kas, manau, nėra teisinga, – susikaupusias problemas vardino Lietuvos regionų partijos pirmininkas. – Galiausiai išgirdau daug priekaištų Lietuvą esą Europos Parlamente atstovaujančių politikų adresu. Pastarieji, akcijos dalyvių teigimu, metai iš metų gražiai kalba, daug žada, tačiau nepadarė visiškai nieko, kad Lietuvos ūkininkai gautų tokias pat išmokas, kokias gauna kitų ES šalių ūkininkai ir kad jie galėtų kaip lygūs su lygiais konkuruoti bendroje rinkoje su kitų valstybių-narių gamintojais. Lūkesčiai – paprasti ir suprantami, tačiau jeigu jau žmonėms teko traktoriais važiuoti iš pajūrio ar Žemaitijos į sotinę, tai parodo, kad sprendimus priimančių asmenų veiksmai jų neatliepia. Mažai tikėtina, kad iki rinkimų likus pusmečiui, valdantieji kažką keistų, tačiau tai yra aiškus signalas visuomenei, ko tikrai nereikėtų rinkti nei į Europos Parlamentą, nei į Seimą.“

J. Pinskus: Lietuva grąžinama į baudžiavos laikus?

Peržvelgus dabartinės valdžios, kurios kadencija pagaliau eina link pabaigos, nuveiktus „darbus“, apima negeros nuojautos, kad Lietuvą skubama grąžinti atgal į feodalizmo laikus, kai klestėjo baudžiava, o paprastas žmogus buvo „pririštas“ prie konkrečios vietos ir neturėjo jokių teisių. Būtent taip bendrą šalies socialinę-ekonominę situaciją linkęs vertinti Lietuvos regionų partijos pirmininkas Jonas Pinskus. „Pažiūrėkime į naujausius „puikius“ valdančiųjų sprendimus. Konkrečiau – į leidimą gamtosaugininkams ne tik stabdyti automobilius patikrai, bet ir, radus pažeidimų, juos konfiskuoti, o „teršėjui“ paskirti baudą. Tai yra, žmogus ne tik nukentės finansiškai, nes neteks transporto priemonės, už kurią turės dar ir susimokėti, bet garantuotai patirs ir psichologinį stresą, – nurodė politikas. – Ir tai vyksta tuo pat metu, kai Lietuvos keleivių vežimo asociacijos prezidentas Gintaras Nakutis perspėja, jog tolimesnis jau pusmetį vykdomos reformos įgyvendinimas gali sunaikinti atokesnius maršrutus. Aišku, valdančiųjų paskirtas susisiekimo ministras Marius Skuodis nepritaria kritikai dėl keleivių vežimo autobusais reformos, tačiau skaičiai kalba patys už save – per 7 praėjusių metų mėnesius iš tolimojo susisiekimo autobusais rinkos pasitraukė 5 įmonės, kas lėmė maršrutų skaičiaus mažėjimą, kadangi rinkoje likusios įmonės nori dirbti tik pelninguose maršrutuose. Tai patvirtino ir Šilalės rajono meras Tadas Bartkus, pasak kurio, per pastaruosius trejus metus iš rajone buvusių 17 maršrutų liko tik 6, o metų pabaigoje bus panaikintas ir maršrutas į Vilnių. Kitaip sakant, Šilalė liks be tiesioginio susisiekimo su didžiaisiais miestais. Ir bijau, kad maršrutų mažėjimo tendencija, įvertinus tiek žmonių perkamosios galios smukimą dėl nuolat augančių kainų, tiek toliau prastėjančią duobėtų Lietuvos kelių ir byrančių tiltų bei viadukų būklę, gali tik stiprėti.“ Priminė jis ir kitus „geriausia, kas nutiko Lietuvai“ „pasiekimus“. „Šalies ekonomika, nepaisant ministrės Aušrinės Armonaitės pažadų ir gražių kalbų, stagnuoja, nes investicijas stabdo nesibaigiančios jos koalicijos partnerių kalbos apie artėjantį karą. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kuriai šiuo metu vadovauja Gintautas Jakštas, vieną po kitos rajonuose uždarinėja mokyklas ir žada dar labiau mažinti jų skaičių. Apie tai, jog po VRM vadovės Agnės Bilotaitės „iniciatyvų“ regionai liks be policininkų, net galvoti nesinori, – faktus vardino J. Pinskus. – O dabar pažiūrėkime į visą situaciją iš kito kampo. Didžiąją Lietuvos automobilių parko dalį vis dar sudaro senas arba labai senas transportas. Tai reiškia, kad, vadovaujantis naujuoju įstatymu, esą turinčiu užtikrinti mažesnę aplinkos taršą, dalis savininkų gali likti be automobilių. Miesto gyventojams tokiu atveju dar lieka viešasis transportas, o regionai, kaip matome, nebeturi ir jo, todėl jų gyventojams pasiekti didžiausiuose miestuose esančias švietimo ar gydymo įstaigas tampa problema. Galiu klysti, bet man visa ši situacija vis labiau primena viduramžius, kuomet paprastas žmogus gimdavo, dirbdavo ir mirdavo savo kaime, o išvykti iš jo galėjo tik su pono leidimu. Dabartinių valdančiųjų pastangomis beveik turime tą patį – nesaugius, be švietimo ir medicininės pagalbos paliktus regionus, kurių gyventojai didžiuosius miestus galės pasiekti nebent pėsčiomis, nes arklių kaimuose irgi, faktiškai, nebeliko. Todėl labai svarbu per rinkimus vėl „neužlipti ant to paties grėblio“ ir tikėtis, kad vienos naujos Vyriausybės kadencijos užteks atitaisyti bent dalį dabartinių valdančiųjų pridarytų „kliurkų“.

V.Kamblevičius: istorija klastojama ne tik Vilniuje

Sitkūnų radijo stotis – radiofoninė stotis, veikianti nuo 1950 m. ir transliuojanti radijo programas klausytojams Lietuvoje ir užsienyje. Stoties teritorija yra tarp Sitkūnų gyvenvietės ir Nevėžio upės, 17 km į šiaurę nuo Kauno, vakarinėje Žemaičių plento pusėje. Didelį vaidmenį ši stotis vaidino 1991 m. sausio įvykių metu. Kai valstybės perversmo organizatoriai užėmė Lietuvos radiją ir televiziją bei Vilniaus televizijos bokštą ir transliacija iš Vilniaus nutrūko 2 val. 01 min., po 40 sek. pradėjo veikti Sitkūnų radijo stotis. Eteryje pasigirdo Jolantos Šarpnickienės ir Dzintros Varžgalienės balsai. Sitkūnų stoties signalas pirmiausia pasiekė Lenkiją, Latviją, Estiją ir Suomiją, vėliau palydovinis ryšys žinias ir vaizdus perdavė visam pasauliui. Siųstuvai dirbo ištisas paras be išjungimo. Tuo sudėtingu Lietuvai laikotarpiu Sitkūnų radijo stoties gynybos štabui vadovo Lietuvos regionų partijos atsakingasis sekretorius Vytautas Kamblevičius. Šiandien savo gyvybe rizikavęs vyras yra nepelnytai pamirštas ir stumiamas į paraštes. „Kaune per sausio įvykius buvo du štabai, pagrindinis – Babtuose, kur veikė Sitkūnų radijo stotis, antrasis – Juragiuose, kadangi ten irgi yra radijo ir televizijos stotis. Suprasdami stoties svarbą, mes su savanorių komanda, kurią sudarė ūkių vadovai ir kiti aukštas pareigas ėję asmenys, pasirūpinome tinkama jos apsauga ir suformavome keturių žiedų gynybinę sistemą. Pirmąją zoną, esančią arčiausiai stoties, sudarė sunkioji technika, antrąją – 4 m. aukščio ir 3 m. pločio blokų siena, trečią – 4 m. aukščio spygliuotos vielos tvora, ketvirtą – paromis prie stoties budėję dešimtys tūkstančių žmonių. Taip pat visuose pagrindiniuose keliuose 2-3 km atstumu nuo Sitkūnų, buvo įkurti stebėjimo postai, kurie veikė ištisą parą ir dairėsi priešo. Mes prie stoties leidome dienas-naktis, šildėmės prie laužų, ant kurių gaminomės valgyti, o turėdami laisvo laiko šokome ir dainavome patriotiškas dainas. Aš pats Sitkūnų mokykloje praleidau du mėnesius iš eilės, – prisiminimais dalinosi V. Kamblevičius. – O šiandien turime tokią situaciją, kai savo nuveiktais „darbais“ giriasi ir už juos apdovanojami tie, kurių ten, kiek aš pamenu, net nebuvo. Kiekvienais metais Kauno rajono savivaldybė rengia iškilmingą Sausio 13-osios minėjimą, degina laužus, vyksta pasirodymai, sakomos kalbos, dedamos gėlės, bet manęs į šį renginį nekviečia. Porą kartų buvau nuvažiavęs pats, bet kai pamačiau, kad nesu laukiamas, daugiau ten nebesilankau.“ V.Kamblevičiaus nuomone, taip konservatoriai ir jų „broliai-dvyniai“ socialdemokratai klastoja istoriją ir braukia iš juos tuos, kurie gynė Lietuvą. „Apie retransliacijos stoties gynybą yra išleistos dvi knygos. Pirmojoje paminėtas tiek aš, tiek Juragių štabo vadas, kuris už šią savo veiklą yra gavęs ir valstybinį apdovanojimą. Antrojoje faktiškai cituojami tik Juragių gynybos štabo vadovo prisiminimai, yra jo nuotrauka, o apie mane parašytas vos vienas sakinys. Nebejoju, jog tokį skirtingą požiūrį lemia tiek tai, kad istoriją, sekdami savo patriarcho Vytauto Landsbergio pavyzdžiu, bando perrašinėti kiti „konservatoriai“, kuriems talkina socialdemokratai, tiek tai, kad aš visuomet turėjau savo nuomonę ir nebijojau ją išsakyti, – garsiai svarstė buvęs Sitkūnų gynybos štabo vadas. – Patikslinsiu – man tos garbės ir apdovanojimų už tuomet nuveiktą darbą nereikia, nes dariau tai, ką privalo daryti kiekvienas Lietuvos pilietis. Šiuo atveju svarbiau žmonėms pateikti tikrą, o ne išgalvotą istoriją. Ne aš pirmas, ne aš paskutinis, kurį kagėbistų palikuonys ar tarnavę šiai sistemai stengiasi sumenkinti ir „išmesti“ iš istorijos, todėl labai svarbu, kad visuomenė žinotų, kaip buvo iš tikro. Nes tas, kuris neišmoksta savo istorijos, pasmerktas amžiams likti vaiku, o Lietuvai, ypač dabar, kaip niekada svarbu „subręsti“.

J. Pinskus: ko siekia socialdemokratų panikos skleidėja?

Ukrainoje vykstantis karas aiškiai parodė, kad kovoti su tokia šalimi, kokia yra Rusija, net ir padedant Vakarų partneriams, nėra paprastas dalykas. Lietuvos regionų partijos pirmininko Jono Pinskaus nuomone, naivu būtų tikėtis, kad, galimo karinio konflikto atveju, viena Lietuva pajėgų sustabdyti Maskvos agresiją, todėl būtina galvoti apie kompleksines gynybos priemones. „Šiame kontekste man keistai nuskambėjo socialdemokratų Seimo frakcijos bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narės Dovilės Šakalienės viešas pareiškimas, kad Rusija per kelerius artimiausius metus gali sustiprėti tiek, jog ryžtųsi agresijai prieš Lietuvą, todėl esą būtina šalies gynybos biudžetą didinti dabartinių 2,5 proc. iki 3,5 proc. nuo BVP. Visiškai sutinku, kad šalies gynyba reikia rūpintis, tačiau nesuprantu, kodėl apie tai viešai kalba psichologo išsilavinimą turinti vaikų atiminėjimo reformos, kurią specialistai įvertinto kaip ilgalaikį antikonstitucinį ir antivalstybinio šios veikėjos veikimo prieš šeimos institutą padarinį, iniciatorė. Mano supratimu, tokių klausimų sprendimą privalu patikėti karybos srities specialistams, – akcentavo politikas. – Kaip jau esu minėjęs, krašto gynyba yra ne vienas atskiras veiksnys, o priemonių visuma. Viena tokių priemonių – mūsų pajėgumus stiprinantis Vokietijos brigados dislokavimas. Taip pat reikia galvoti apie bendrą gynybos su latviais, estais ir lenkais sistemą bei artimesnę integraciją su kitomis NATO šalimis, nes vieni mes nei būsime saugūs, nei pajėgsime ilgai kovoti su Rusija.“ Valstybei ir taip sunku, tad užuot toliau alinus šalį, politiko nuomone, reikia parengti rimtą gynybinę strategiją ir numatyti jos realizavimo būdus. „Latvija išlaidas gynybai iki 3 proc. planuoja padidinti iki 2027-ųjų, Estija 3 proc. ribą yra nusiteikusi pasiekti šiemet, tokį biudžetą turėjusi Lenkija dabar jį didina iki 4 proc., tačiau pažiūrėjus į tai, kaip lenkai tvarkosi, tampa akivaizdu, jog pinigai naudojami tikslingai, o lenkų ambicijos – turėti galingiausią sausumos kariuomenę Europoje – yra pagrįstos, – teigė J. Pinskus. – Ir visai kitaip situacija atrodo Lietuvoje, kur valdantieji tik kalba apie biudžeto didinimą, tačiau iš jų veiksmų matome, kad neturi aiškios gynybinės vizijos. Tai lemia, kad tik gavę papildomai pinigų, jie skuba pirkti tai, kas pasitaiko po ranka, o ne tai, kas tikrai pasitarnautų krašto gynybai, ką akcentuoja ir karybos specialistai. Taip pat keista, kai valdantieji nesutaria tarpusavyje ir transliuoja visuomenei skirtingas žinutes. KAM vadovas konservatorius Arvydas Anušauskas sako, kad Rusija nepuls, o URM vadovaujantis Gabrielius Landsbergis ir esą opozicijai priklausančių, tačiau visuomet „teisingai“ nubalsuojančių socialdemokratų atstovė viešai teigia ką kitą. Esą opozicijai, nes, faktiškai, Seime konservatoriai ir socialdemokratai veikia išvien, todėl jiems ir pavyksta prastumti neaišku kam naudingus įstatymus.“ Lietuvos regionų partijos pirmininko nuomone, tokiuose plačiai ištransliuojamuose pareiškimuose galima įžvelgti ir daugiau „povandeninių akmenų“. „Viešos diskusijos apie tai, jog kariniam biudžetui reikia daugiau pinigų (kas, tikėtina, suponuoja naujus mokesčius) bei gąsdinimai, jog Rusija puls greičiau, negu teigia karo srities ekspertai, neigiamą poveikį daro ne tik žmonėms, bet ir verslams. Pastarieji Lietuvoje niekaip negali atsigauti po kovindinės pandemijos ir energetinių išteklių kainų šuolio, o dabar dar prisideda ir potencialių investuotojų atgrasymas, nes kas norės ateiti į kraštą, kurį tuoj tuoj užpuls kita šalis? Karas yra jautri tema, todėl apie tai reikia kalbėti atsakingai, patikint tokias užduotis specialistams ir gerai pasveriant kiekvieną viešai ištariamą žodį. O tokie pareiškimai, kokiais svaidosi mūsų valdantieji, nebejotinai situaciją tik blogins ir turės ilgalaikių neigiamų pasekmių“, – apibendrino J. Pinskus.

J. Pinskus: kompetencijos stygius ar noras pakenkti?

Aplinkos ministras, Liberalų sąjūdžio atstovas Simonas Gentvilas, komentuodamas akcizų suskystintoms naftos dujoms (SND) padidinimą pareiškė, kad nuo karo pradžios SND importas iš Rusijos augo 700 proc., kadangi tai yra Europos Sąjungos nesankcionuota prekė. Jis piktinosi, kad šias dujas perkantis verslas nėra „moralus“ ir teigė, kad sprendimas „apmokestinti Kremliaus eksportą“ yra teisingas. Lietuvos regionų partijos pirmininką tokie aplinkos ministro S.Gentvilo teiginiai apstulbino. „Nori nenori, bet tenka pripažinti, kad dabartinės Vyriausybės ministrai – vienas už kitą gudresni. URM vadovas Gabrielius Landsbergis įtraukė Lietuvą į bylinėjimąsi su Baltarusija dėl trąšų tranzito, kas Lietuvai gali kainuoti 1 mlrd. eurų ir vos nesukėlė atviro konflikto be ES pritarimo blokuodamas Kaliningradą. S.Gentvilas nuo juo neatsilieka ir džiaugiasi, kad Lietuvos gyventojams brangsta ne tik dyzelinas, bet ir ES neužkliuvusios dujos. Esą jeigu niekas nieko rusiško nebepirks, tai ir Lietuvos oras bus ypatingai švarus, ir parodysime visiems, kaip mes „kovojame“ su Rusija. Kur čia logika? – nesuprato politikas. – Juk dėl tokių veiksmų kenčia ne Rusijos, o Lietuvos verslai bei gyventojai. Ir pirmiausia tie, kurie gyvena regionuose arba soduose ir dujas naudoja ne tik maisto gamybai, bet ir šildymui. Jie taip elgiasi, nes alternatyvų nelabai turi. Nenustebsiu, jeigu valdantieji netrukus nuspręs apmokestinti ir savigynai naudojamus balionėlius, nes juk ir ten – dujos. O kalbant rimtai, valdžia vėl nusitaikė į sparčiai mažėjančią viduriniąją klasę ir smulkųjį bei vidutinį verslą, kurie ir taip išgyvena ne pačius geriausius laikus. Užuot padėjus jiems, valdžia akivaizdžiai kenkia.“ Kalbėdamas apie S.Gentvilo „kovas“, Lietuvos regionų partijos pirmininkas priminė, kad Lietuvos žmonės ir taip visomis išgalėmis padeda Ukrainai. „Kas daiktais, kas pinigais, bet prisideda daugelis, išskyrus nebent jau minėtą G. Landsbergį. O tokia aplinkos ministro logika, kad esą branginant SND saviems, mes būsime dar didesni kovotojai ir taip padėsime Ukrainai, kelia labai daug klausimų. Netgi, manyčiau, yra priešingai. G. Landsbergiui uždraudus trąšų tranzitą iš to jau laimėjo jį perėmusi Rusija, o netrukus milijardą iš mūsų gali gauti ir Baltarusija. S. Gentvilas džiaugiasi brangstančiais degalais ir dujomis, tačiau „nepastebi“, kad taip skurdina tiek žmones, tiek verslus, todėl nenustebsiu jeigu Lietuvos parama kovojančiai šaliai ims mažėti. Pagalvokime, kam tai galėtų būti naudinga? – retorinį klausimą uždavė J. Pinskus. – Tuo pat metu kaimyninės šalys savo gyventojais ir verslais rūpinasi. Lenkijoje, kuri nepaisant pastarojo meto ekonominių nesutarimų, Ukrainai padeda tiek, kiek nė viena kita Rytų Europos šalis, SND akcizas yra 13,14 euro už toną. Estijoje jis siekia 55 eurus už toną. Latvijoje jokio akcizo SND iš viso nėra. Ir tik Lietuva gali pasigirti dar vienu „rekordu“ – didžiausiu pasaulyje akcizu suskystintoms naftos dujoms, siekiančiu 304,1 euro už toną. Tik labai abejoju ar toks rekordas džiugina mūsų šalies gyventojus…“  

J. Pinskus: ar tikrai visi dirbsime iki mirties?

Nuo šių metų ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis vėliau nei pernai. Vyrai – 64 metų ir 8 mėnesių – dviem mėnesiais vėliau, o moterys – 64 metų ir 4 mėnesių, t.y. 4 mėnesiais vėliau. „Sodros“ Komunikacijos skyriaus atstovė Malgožata Kozič sako, kad senatvės pensijos amžius bus ilginamas ir kitąmet, kol galiausiai bus pasiekta visiems bendrai taikoma 65 metų amžiaus riba. „Visi matome, kad su demografinėmis problemomis susiduria ne tik Lietuva, bet ir didžioji dalis Vakarų valstybių. Tai yra, gimsta mažiau vaikų negu anksčiau, o žmonės gyvena ilgiau. Tas lemia, kad tenka galvoti tiek apie darbo jėgos papildymą, tiek apie tai, iš kur gauti pinigų sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus asmenims. Mano nuomone, bandyti šį klausimą spręsti atimant iš žmonių jų teisę į užtarnautą poilsį nėra teisinga, – nurodė Lietuvos regionų partijos pirmininkas J. Pinskaus – Remiantis oficialiosios statistikos portalo duomenimis, vidutinis Lietuvos vyrų amžius yra 69,9 metai, moterų – 78,9. Kitaip sakant, išėjęs į pensiją statistinis vyras nelabai bespės ja pasidžiaugti. Valstybei gal tai ir naudinga, tačiau nėra sąžininga visą gyvenimą dirbusio ir mokesčius mokėjusio asmens atžvilgiu. Kitas svarbus momentas – tikrai yra sričių, kuriose dirbti sulaukus vyresnio amžiaus gali būti ne tik sunku, bet ir pavojinga. Tik nepastebėjau, kad senatvės pensijos amžių ilginę valdantieji tai būtų įvertinę.“ Paraleliai jis atkreipė dėmesį į tai, jog pats darbo jėgos klausimas Lietuvoje nėra sprendžiamas iš esmės. „Verslininkai, užuot galvoję apie didesnius atlyginimus ar geresnes socialines sąlygas vietos gyventojams, įsiveža darbo jėgą iš trečiųjų šalių. Valdantieji tai mato, tačiau nieko nedaro, kad situacija keistųsi. Tačiau nei vieni, nei kiti nepagalvoja apie tą, jog tai tėra laikinas problemos sprendimas, kadangi pasikeitus ekonominėms sąlygoms, be darbo gali likti ir šiuo metu už mažesnius atlyginimus dirbantys atvykėliai. Jeigu jie pasiliks Lietuvoje, juos irgi reikės išlaikyti. Taip pat, jeigu jie čia dirba legaliai, ateityje teks pensijas mokėti ir jiems. O kas jas uždirbs? – retoriškai teiravosi J. Pinskus. – Mano supratimu, vienintelė reali išeitis, reikalaujanti daugiau laiko, bet tikrai duosianti daugiau naudos, yra rūpestis savo šalies piliečiais. Viena vertus, laikas pagalvoti apie išvykusiųjų pritraukimo priemones, kita – skatinti jaunus žmones kurti šeimas ir susilaukti daugiau vaikų. Mes, Lietuvos regionų partija, ta linkme jau dirbame ir esame pateikę ne vieną pasiūlymą, susijusi tiek su šalies regionų patrauklumo žmonės ir verslams didinimu, tiek su priemonėmis išvykusių sugrąžinimui, tačiau visus juos valdančioji koalicija atmetė arba ignoravo. Visgi, nesiimant mūsų siūlomų priemonių, mes ne tik rizikuojame dirbti iki mirties, bet ir vieną diena galime tapti tautine mažuma savo pačių valstybėje.“  

Lietuvos regionų partijos pirmininkas Jonas Pinskus sveikina artėjančių švenčių proga!

J. Pinskus: skalsu buvo kalbos…

Ketvirtadienio vakarą Seime vyko balsavimas dėl ypač Lietuvos žmonėms svarbaus nutarimo projekto. Deja, jo rezultatai parodė, kad politikams labiau rūpi artėjančios šventės, o ne šalies gyventojai, niūriai konstatavo Lietuvos regionų partijos pirmininkas Jonas Pinskus. „Skalsu buvo kalbos… Tik taip galiu apibūdinti tai, kas šiandien vakare vyko Seime, kai Andrius Palionis argumentuotai pateikė mūsų paruoštą nutarimo projektą, kuriuo buvo siūloma Valstybės kontrolę įpareigoti atlikti valstybės valdomų įmonių „Ignitis grupė“, „Lietuvos geležinkeliai“ ir Registrų centras auditą, – projekto esmę priminė politikas. – Lietuvos geležinkelių vadovai uždirba tūkstančius ir tuo pat metu tūkstančiai įmonės darbuotojų metami į gatvę. ESO (valdomas „Igničio grupės“) „pasiskolino“ iš žmonių ir verslų 160 mln. eurų, tačiau juos, jeigu ir grąžins, tai per kelis metus, kai pinigų jos klientams reikia šiandien. Registrų centras, „žmonių patogumui“, nuo Naujųjų metų naikina dalį regionuose veikiančių filialų ir trumpina likusiųjų darbo laiką.“   Pasak jo, nors visi mato, kas vyksta, daug apie tai kalba, tačiau kai tereikia paspausti mygtuką, kad būtų patvirtintas „ant lėkštutės“ padėtas projektas, dalis Seimo narių kažkur „išgaruoja“. „Šios kadencijos valdantieji niekada nepalaikė ir, manau, nebepalaikys nė vieno opozicionieriaus siūlymo, tačiau kas nutiko tiems, kurie savo pristato kaip opoziciją? Balsavime faktiškai nedalyvavo visa demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“, pusė socialdemokratų frakcijos, pusė „darbiečių“ ir pusė „valstiečių“. Visi tie, kurie mušėsi į krutinę, kaip jiems rūpi Lietuvos žmonės ir jų gerovė, dabar nuo jų nusisuko. Kodėl? Kur mes nueisime, jeigu paprastas Lietuvos pilietis rūpi tik saujelei politikų, o visi kiti jį prisimena tik tuomet, kai prasideda balsų „medžioklė“? Nors gal dabar žmonės pagaliau praregės ir per ateinančius rinkimus senų klaidų nebekartos“, – situaciją apibendrino J. Pinskus. Asmeniniai balsavimo rezultatai  

Lietuvos regionų partijos taryba priėmė naujus sprendimus

Gruodžio 16 d. Kaune įvyko Lietuvos regionų partijos tarybos posėdis, kurio vienas iš svarbiausių priimtų sprendimų, sulaukęs karštų partiečių diskusijų, buvo dėl savarankiškai į Lietuvos Respublikos Prezidentus išsikėlusio kandidato, Kazlų Rūdos savivaldybės mero Manto Varaškos pateiktos rinkimų programos. Prezidento rinkimų programai derinti Lietuvos regionų partijoje pirmininko Jono Pinskaus siūlymu buvo sudaryta darbo grupė, į kurią įėjo visų Lietuvos regionų atstovai, o vadovauti buvo paskirtas Zenonas Vaigauskas. Pastarąjį laikotarpį vyko daug diskusijų, susitikimų, kompromiso paieškų. Visgi kandidato M. Varaškos pateiktai programai partijos tarybos dauguma nepritarė. Ar partija rems kitą kandidatą Prezidento rinkimuose, ar vis dėlto kels savo, kas taps kandidatais į  Europos Parlamentą bei Lietuvos Respublikos Seimą, apsispręsti ketinama jau prasidėjus Naujiesiems metams.      

J. Pinskus: valdančiųjų antiregioninė politika jau duoda vaisių

Lietuvos savivaldybių visuomenės sveikatos stebėsenos rodiklių analizė rodo, kad didžiuosiuose miestuose gyventojai vidutiniškai gyvena ilgiau ir daugeliu atveju gyvenimo trukmė juose ilgėja, kai mažuosiuose miestuose gyvenama vis trumpiau. Palyginimui, Širvintų rajono savivaldybės gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė 2022 metais siekė 73,5 metus ir buvo 4,4 metais trumpesnė nei tų, kurie gyvena Vilniuje. Per šešerius metus Širvintose vidutinė gyvenimo trukmė sutrumpėjo 1,3 metų, Vilniuje per tą laiką pailgėjo 0,1 metais, nurodė „Širvintų laikraštis“. Analogiška situacija fiksuojama ir kitose savivaldybėse: vidutinė gyvenimo trukmė pernai Kaune siekė 77,7 metus, Klaipėdoje – 76,2 metus, Šiauliuose – 76,9 metus, Panevėžyje – 78,2 metus, kai tuo pat metu tik 72,8 metus vidutiniškai gyveno Kalvarijų, 72,6 – Pagėgių, 72,3 – Visagino, 72,2 – Pakruojo, 72,1 – Lazdijų ir Šalčininkų, 72 – Kazlų Rūdos bei tik 70,8 – Varėnos gyventojai. Lietuvos regionų partijos pirmininko Jono Pinskaus nuomone, minėta aplinkybė yra ne kas kita, kaip dar vienas, vis akivaizdesnis, regionų žlugdymo įrodymas. „Manau, kad pagrindinė tokios, vis labiau ryškėjančios takoskyros tarp regionų ir didžiųjų miestų priežastis yra gyvenimo kokybė. Ši sąvoka yra kompleksinė ir apima tokių veiksnių, kaip medicininė priežiūra, socialinė globa, saugumas bei socialinės atskirties mažinimas, visumą, – nurodė politikas. – Kalbant konkrečiau, regionai paliekami be medicininės priežiūros ar gerontologijos įstaigų, todėl kenčia vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybė. Mažėjant bendram regionų gyventojų skaičiui, mažėja ir čia teikiamų paslaugų apimtys, kas taip pat neigiamai veikia jų gyventojus bei stabdo verslų investicijas. Vidaus reikalų ministerija prastūmė reformą, po kurios regionuose, tikėtina, sumažės policijos pareigūnų, kurių ir taip trūksta, tad prie bendrų problemų prisidės ir nesaugumo jausmas. Naikinami viešojo transporto maršrutai paraleliai per mokesčių kėlimą taikant žmones palikti be asmeninio transporto ir t.t. Visa tai mažina regionų kaip gyvenamosios vietos patrauklumą, todėl jauni žmonės iš jų stengiasi išvykti, o likę – gyvena vis trumpiau.“ Nepaisant įvardintų problemų, į ateitį politikas buvo linkęs žiūrėti optimistiškai. „Ne kartą esame akcentavę, kad Lietuva bus stipri tik tuomet, kai, visomis prasmėmis, bus stiprūs regionai. Šiandien padėtis nėra gera, bet ji dar netapo nepataisoma. Juolab kad kaip rodo sektini pavyzdžiai, tai padaryti įmanoma: atskiros savivaldybės, savo kompetencijų ir galimybių ribose, minėtas problemas bando spręsti, tačiau yra sričių, kurioms būtina jei ne valdžios pagalba, tai bent jos pritarimas. Iš dabartinių valdančiųjų jo, manyčiau, nebesulauksime, bet norisi tikėti, kad po naujų, jau kitąmet vyksiančių Seimo rinkimų suformuota Vyriausybė nebežiūrės į regionus, kaip į nemylimus posūnius ir jie sulauks tiek pat dėmesio, kiek dabar jo gauna didieji miestai“, – apibendrino J. Pinskus.  

J. Pinskus: kodėl bijoma valstybinių įmonių audito?

Lapkričio pabaigoje Lietuvos regionų partijos nariai Seime – Jonas Pinskus ir Andrius Palionis – Seimui pateikė nutarimo „Dėl pavedimo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei atlikti valstybinį auditą“ projektą. Projekte buvo siūloma pavesti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei iki 2024 m. gruodžio 1 d. atlikti valstybės valdomos įmonės akcinės bendrovės „Ignitis grupė“, valstybės valdomos įmonės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ir valstybės įmonės Registrų centras 2021 ir 2022 biudžetinių metų finansinį, veiklos ir atitikties valstybinį auditą. Taip pat įvertinti audituojamų subjektų materialinių, finansinių ir darbo išteklių naudojimą ekonomiškumo, viešųjų pirkimų tikslingumo tenkinant perkančiosios organizacijos poreikius / viešųjų pirkimų vykdymo perkančiosios organizacijos poreikių ir perkančiosios organizacijos vykdomų viešųjų pirkimų efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu bei atskleisti veiklos tobulinimo galimybes. KAIP POLITIKAI BALSAVO DĖL PROJEKTO „Balsavimas šiuo klausimu įvyko gruodžio 14 d., tačiau projektui nebuvo pritarta. Tuomet skubiai surinkau 47 parlamentarų parašus tam, kad projektas pakartotinai būtų įtrauktas į Seimo darbotvarkę. Naujas balsavimas šiuo, absoliučiai daugumai Lietuvos žmonių aktualiu, klausimu vyks rytoj, antradienį, gruodžio 19 d. Ginklai dar nesudėti, nors, akivaizdu, kad mintis – atlikti išsamų valstybinių įmonių auditą – patinka toli gražu ne visiems. Visgi norisi tikėti, kad kolegos politikai nustos manipuliuoti bei dangstyti galimai neskaidrią minėtų įmonių veiklą ir jų auditas bus atliktas“, – optimistiškai į laukiantį balsavimą buvo linkęs žiūrėti J. Pinskus. Taip pat politikas pridėjo pirmojo balsavimo, kuomet buvo prašyta įtraukti minėtą klausimą į darbotvarkę, rezultatus, kurie kalba patys už save.