Turbūt pati sudėtingiausia – ne tiek fiziškai, kiek morališkai – kelionė į Ukrainą. Dėl saugumo – traukiniais ir reisiniais autobusais gerokai vėluodami atsiradome Kijeve.
Vizitas suplanuotas Ukrainos aukščiausiosios Rados Ekonomikos komiteto kvietimu Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitetui aptarti iš tiesų ypač sudėtingą ekonominę situaciją karo niokojamoje šalyje.
Ukrainos kolegų nuotaikos tikrai labai pesimistinės. Tragiška situacija su metalurgija, kurios gaminama produkcija, eksportas sudaro didelę dalį BVP. Iš 8 gamyklų šiuo metu veikia tik 4. Ir tos – vos 15-20 proc. pajėgumu. Ta pati situacija ir su žemės ūkio produkcija – šalies BVP pagrindu. Įstrigęs pernykštis grūdų derlius. O šiemet, nors ir karo situacijoje, žemdirbiams vis dėlto pavyko apsėti laukus ir rugpjūtį jau bus naujas derlius. Grūdai, kukurūzai, saulėgrąžos. Nutrūkusios kuro, degalų grandinės, dėl ko taip pat stoja visa pramonė. Ukrainiečiai jaučiasi esantys aklavietėje. Jie supranta, kad jūros keliu joks eksportas neįmanomas, kol vyksta mūšiai, kol jūroje pilna paliktų minų. Jokių prošvaisčių ir geležinkeliu per Baltarusiją. Jie įsitikinę, kad jokių humanitarinių, o tuo labiau – verslo koridorių nebus.
Diskusija mus nustebino tuo, kad kolegos ukrainiečiai visiškai nežinojo Lietuvos galimybių. Pokalbio metu išgryninau ir pateikiau pakankamai paprastą išeitį, kuri, pirmiausia, ištiestų labai reikalingą pagalbos ranką Ukrainai ir pagelbėtų bent kiek sustiprėti jos ekonomikai, o antra – būtų labai naudinga ir Lietuvai. Be to, pasirinkus šį kelią, būtų galima visiškai atsiriboti nuo Baltarusijos ir „įstatyti ragus“ A. Lukašenkai, dabar besidžiaugiančiam nepakeičiamojo vaidmeniu tranzito srityje.
Kokia ta išeitis?
300 km plačios vėžios geležinkelio nuo šiaurinės Ukrainos sienos per Lenkiją iki Lietuvos, kuri sujungtų mūsų tebeturimą infrastruktūrą ir nutiestų saugią ekonominę liniją į Lietuvos bei Latvijos uostus. Klaipėdos uostas yra įgalus krauti per 20 milijonų tonų grūdų per metus, galbūt ir daugiau. Čia galėtų važiuoti ir metalurgijos produkcija, kurios taip stokoja ne tik Lietuva, bet ir kaimynės, kitos Europos šalys. Nebereiktų atleidinėti darbuotojų. Atsigautų ir mūsų geležinkelio, krovos įmonės. Keliu atgal būtų galima saugiai vežti naftos produkciją ir taip padėti ukrainiečiams bent kiek atsistoti ant kojų. Šias galimybes labai palankiai įvertino ne tik Ukrainos Rados nariai, bet ir pramonininkai, su kuriais buvome susitikę. Būtinoji sąlyga – 300 km plažiavėžio geležinkelio per Lenkiją. Tam, tikiu, lėšų tikrai galėtų surasti ir Europos Sąjunga. Beliktų išspręsti susitarimo su Lenkija klausimus, kurie, mano žiniomis, spartos būdu jau įtraukti į infrastruktūros srities ministrų darbotvarkes.
Vos grįžęs į Lietuvą, sulaukiau pakvietimo dalyvauti Ukrainos ir Lenkijos ministrų susitikime ir labai tikiuosi, kad kartu su mūsų Susisiekimo ministerijos atstovais galėsime padėti ukrainiečiams, nes būtent tokį sprendimą matau, kaip realią galimybę padėti, gaivinti ir stiprinti… Beje, ir Lietuvą.
