Mano treneris prieš kiekvienų varžybų startą sakydavo niekada negalvoti apie aukso medalius, bet sutelkti dėmesį į techniką, taktiką, nes medaliai tik po gero pasirengimo ir minčių sutelkimo užtarnaujami.
Šiandien klausantis radijo laidoje (nuoroda apačioje) pasisakančiųjų apie tai, kodėl tokios liūdnos Tokijo olimpinės žaidynės Lietuvai, kurios jau finišuoja šį sekmadienį, kyla visokių minčių.
Susirinkusieji – mokslininkas, Seimo narys, švietimo, mokslo ir sporto viceministras kalba iš savo varpinių: vieni aiškina, kad trūksta sporto bazių, per mažai pasitelkiama mokslinio potencialo, kiti skundžiasi per menku sporto finansavimu, vieningos sistemos nebuvimu tarp mokslo ir medicinos, sportininkai per mažai psichologiškai rengiami, trūksta kompetentingų trenerių.
Beklausant kai kurių „nusimanančių“ apie sportą, kyla esminis klausimas – o kodėl niekas nekalba apie patį sportininką?
Kodėl nesistengiama nuo pat vaikystės pamatyti ir atrinkti tuos vaikus ar jaunuolius, kuriuose profesionalūs treneriai, mokytojai įžvelgtų sportinį potencialą, juos ugdytų, kad galiausiai tie jauni žmonės taptų profesionalūs sportininkai.
Sutinku, svarbi sportinė bazė, sporto politika, finansavimas, profesionalūs treneriai ir absoliučiai visos smulkmenos, kurios turi būti sudėliotos į vieną bendrą, puikiai veikiančią sistemą.
Deja, apžvelgdami olimpinių žaidynių liūdną rezultatą, už sporto politiką, finansavimą atsakingi asmenys dėsto tik atskiras detales, neįvardijant svarbiausio – aukšto meistriškumo sportininkų paruošimo vieningos sistemos nebuvimo priežasčių.
Esant tokiai situacijai, nesurandant vieningo požiūrio į sportininkų rengimą, po trejų metų, greičiausiai, išleisime dar mažesnę delegaciją nei šiemet.
Juk didžiajam sportui sportininkai turi būti ruošiami ne trejus, o 7 – 10 metų!
Nuoroda į radijo laidą:
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000160724/lrt-aktualiju-studija-kodel-tokijo-zaidynes-iki-siol-liudnos-lietuvai?fbclid=IwAR3PYDWd29Y1W-fIBm8iGjnUaZ4e2jRLD_Z1KKdh__wLxHgSz48edfNW_iU
