-
© 2024
Lietuvos regionų partija. Visos teisės saugomos. Nemokama politinė reklama.
Viena iš ilgalaikių Lietuvos problemų yra regioninė atskirtis. Ne vienerius metus viską koncentruojant sostinėje ir keliuose didesniuose miestuose, skurdinamas ir silpninamas visos likusios šalies potencialas. Tam, kad padėtis imtų keistis, savivaldybės privalo turėti daugiau laisvės priimant savarankiškus sprendimus ir realias galimybes naudoti europines lėšas. Jos yra arčiausiai žmonių, geriausiai žino realią situaciją, gyventojų poreikius ir lūkesčius ir moka veikti kaip atsakingos centrinės valdžios partnerės.
Centrinių valdžios institucijų primetami sprendimai ne tik nepadeda mažinti kylančių iššūkių, bet ir skatina nepasitikėjimą ministerijomis bei kitomis valdžios institucijomis.
Kai gyvenimo kokybė regionuose bus tokia pat, kaip didžiuosiuose miestuose, iš jų ne tik nebeišvyks gyventojai, bet ir sieks sugrįžti emigravę anksčiau.
Tai galima pasiekti tik skatinant regionų ekonomiką, kuriant naujas darbo vietas, tiesiant kelius ir tvarkant tiltus, užtikrinant kokybiškas sveikatos, viešąsias ir socialines paslaugas bei kultūros prieinamumą.
Savivaldybės privalo turėti galimybę investicijas planuoti pagal tai, kokį ilgalaikį efektą jos turės regiono ekonomikai.
Regioninės atskirties mažinimas privalo tapti pamatine vidaus Lietuvos politikos kryptimi. Tai ir yra Lietuvos regionų partijos tikslas – ekonomiškai, politiškai ir socialiai stipri valstybė ir visi jos regionai, užtikrinant šalies piliečių saugumą, ramybę, gerovę, prieinamą švietimą, sveikatos apsaugą ir orią senatvę.
Lietuvos regionų partija pasiryžusi STIPRINTI Lietuvos demografiją bei SPRĘSTI gyventojų socialinės atskirties problemas per ekonomikos skatinimą, subalansuotą mokesčių sistemą, investicijų pritraukimą, integraciją ir ugdymą.
Šių siekių realizavimui būtina:
Regionuose
Įkurti Regionų reikalų ministeriją. Šiuo metu Vyriausybė regionų politiką įgyvendina per Vidaus reikalų ministeriją, kuriai ši veiklos sritis podukros vietoje. Netgi programos parengimas panaudoti Europos Sąjungos lėšas regionų plėtrai vėlavo ir užtruko apie 1,5 metų, atitinkamai trumpinant laiką įgyvendinti programą. Bendra situacija Lietuvos regionuose irgi yra sudėtinga, spręsti problemas reikia kompleksiškai, matant visumą, parengus ilgalaikę strategiją, kryptingai bei nuosekliai. Šio tikslo realizavimui siūlysime įkurti Lietuvos Respublikos Regionų ministeriją, kuri aktyviai bendradarbiaudama su savivaldybėmis bus atsakinga už tolygią visų Lietuvos regionų plėtrą ir susikaupusių problemų sprendimą.
Mažinti socialinę atskirtį. Lietuvoje su skurdo rizika vis dar susiduria 1 iš 5 gyventojų. Toks lygis išlieka nuo pat Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą – 2004 m. Ši padėtis atspindi giliai įsišaknijusią ekonominę nelygybę ir didelės gyventojų dalies pažeidžiamumą, nepaisant bendro šalies ekonomikos augimo. Didėjant maisto, energijos, būsto ir kitų būtiniausių prekių kainoms, mažas pajamas gaunančioms šeimoms darosi vis sunkiau išgyventi ir patenkinti būtiniausius šeimos poreikius. Todėl susidaro situacija, kai žmonės peržengia skurdo ribą. Skurdas tarp senjorų, vienišų asmenų, vienišų tėvų, auginančių vaikus, žmonių su negalia šiandieninėje Lietuvoje išlieka ypač opi problema, kurią Lietuvos regionų partija pasiryžusi išspręsti per ekonomikos skatinimą, subalansuotą mokesčių sistemą, investicijų pritraukimą, integraciją ir ugdymą.
Tvarkyti Lietuvos kelius, viadukus ir tiltus, kaip vienus svarbiausių šalies infrastruktūros elementų. Tai – tiesiausias kelias į regionų atsigavimą. Lenkijos pasirinkta schema – įkurti specialų kelių fondą ir iš jo finansuoti infrastruktūros darbus, vėliau susigrąžinant 85 proc. lėšų iš Europos Sąjungos, – efektyviai veikia ir jie gali džiaugtis puikiais keliais ir jų teikiama ekonomine nauda.
Šalyje 2023 metais buvo 6208 km blogos būklės kelių su asfalto danga. Jų priežiūrai skiriama 153 mln. eurų, todėl reikia papildomų 197 mln. eurų. Norint iki 2035-ųjų šalyje nebeturėti blogos būklės kelių, tam reikės apie 2,4 mlrd. eurų. Taip pat būtina tęsti žvyrkelių asfaltavimo programą, kuriai biudžetą planuojama didinti tik 2025 metais.
2023 metais kelių sektoriui iš viso buvo skirta 773,2 mln. eurų. 2024 metais, palyginti su 2023 metais, bendras kelių sektoriaus finansavimas padidintas iki 882,3 mln. eurų, tačiau efektyviai kelių, viadukų ir tiltų priežiūrai reikia mažiausiai milijardo eurų. Jeigu siektume šios infrastruktūros plėtros, jai turėtų būti skiriami visi 1,2 mlrd. Eur, surenkami iš kelių ir akcizų mokesčių. Tai galima padaryti skiriant pinigus iš biudžeto arba iš biudžeto skiriant pusę sumos, o likusią sumą, pagal lenkų patirtį, pasiskolinti. Taip nenukentėtų šalies biudžetas, infrastruktūra būtų sutvarkyta, o didžiąją paskolos dalį kompensuotų Europos Sąjunga. Pasinaudodama kaimyninės šalies patirtimi, Lietuvos regionų partija siūlys įgyvendinti analogišką, tik mūsų šaliai pritaikytą finansavimo pritraukimo schemą Lietuvos infrastruktūrai tvarkyti.
Efektyviai panaudoti europines lėšas. Praėjusiais metais Lietuva nepanaudojo 472 mln. eurų europinės paramos, o tai būtų ženkliai prisidėję prie šalies ekonomikos augimo skatinimo. Tokį potencialą privalome išnaudoti. Taip pat būtina nuolat vykdyti tiek europinių, tiek nacionalinių paramos lėšų paskirstymo kontrolę, užtikrinant skaidrumą, užkertant kelią korupcijai ir protekcionizmui.
Supaprastinti europinių lėšų panaudojimo regionuose tvarką. Valstybės kontrolė įvertino Regionų plėtros programą ir nustatė, kad savivaldybės pasigedo kultūros, žemės ūkio, ekonomikos ir inovacijų bei energetikos sričių priemonių. 2022–2030 m. programos rengimas organizuotas nepakankamai efektyviai ir rezultatyviai, nes regionų poreikius atliepė tik iš dalies. Programa turėjo būti platesnė, esamos priemonės – patrauklesnės regionams ir savivaldybėms, turėjo daugiau prisidėti sprendžiant jų problemas. Nesant pakankamos programos apimties ir laiku į priemonių planavimą neįtraukus regionų bei savivaldybių, nesprendžiamos visos regionams aktualios problemos, plėtros planavimas nevyksta „iš apačios į viršų“. Sukurtas programoje dalyvaujančių įstaigų kompetencijų tinklas, bet į jo sudėtį neįtraukti ekspertai, galintys užtikrinti ekspertinę pagalbą regionų plėtros taryboms ir savivaldybėms. Programos parengimas vėlavo ir užtruko apie 1,5 metų, todėl trumpėja jos įgyvendinimo laikotarpis. Reikalinga aktyvesnė lyderystė ieškant savivaldybėms aktualių priemonių, bet iki numatyto termino likus dviem mėnesiams, nesuplanuota 33 proc. regioninės pažangos priemonėms skirtų lėšų, du regionai dar nesuplanavo 50 proc. lėšų. Sakant paprasčiau – pinigai lyg ir skiriami, tačiau aprašai numato tiek suvaržymų, kad savivaldybės praktiškai negali jais pasinaudoti, todėl ši ydinga tvarka privalo būti skubiai keičiama.
Versle
Neįvedinėti jokių naujų mokesčių. Lietuvoje ir taip vieni didžiausių mokesčių Europoje iš darbo pajamų, todėl nėra būtinybės įvedinėti naujus, bet būtina užtikrinti efektyvesnį mokesčių ir paskirtų baudų surinkimą bei tinkamą jų panaudojimą ir efektyvią kovą su šešėline ekonomika.
Peržiūrėti esamus mokesčius ir, esant reikalui, juos perskirstyti atsižvelgiant į asmens valdomą turtą ar gaunamas pajamas. Tai – vienintelė priežastis grįžti prie mokestinės politikos, ją peržiūrėti žmonių naudai, įskaitant ir nulinį reinvestuojamo pelno apmokestinimą. Pripažįstant reinvestuojamo pelno svarbą, siūlome grąžinti anksčiau galiojusias ir teigiamai ekonomikos augimą veikusias nuostatas taikyti nulinį tarifą reinvestuotam pelnui. Tokio modelio sėkmingas taikymas ne tik didina šalies konkurencingumą, tačiau ir skatina investicijas, būtinas darbo našumui, atlyginimams ir pragyvenimo lygiui didinti Lietuvos regionuose.
Subalansuoti mokestinę bazę smulkiam ir vidutiniam verslui. Mažosios įmonės, kuriose dirba iki 10 darbuotojų, Lietuvoje vis dar sudaro didžiąją šalies įmonių dalį, o juose dirba apie trečdalis šalies gyventojų. Deja, pastaruoju metu nemažai jų nutraukia veiklą arba mažina gamybos apimtis. Siekiant stabdyti šį procesą, būtina išplėsti lengvatinio pelno mokesčio tarifo taikymą bei numatyti, kad veiklos pelnas pirmuosius porą metų nebūtų apmokestinamas.
Griežčiau kontroliuoti bankus ir stambų verslą. Planuojame peržiūrėti Lietuvos banko funkcijas ir įgalinti šią instituciją vykdyti griežtesnę šalyje veikiančių komercinių bankų kontrolę, pradedant jų kainodaros politika, baigiant darbu su klientais, įskaitant ir grynųjų pinigų, kurių naudojimas dėl nepagrįstų apribojimų tiek verslui, tiek piliečiams tampa vis sudėtingesnis, klausimą. Išsamiai svarstysime nacionalinio banko atkūrimo būtinybę. Taip pat sieksime griežčiau kontroliuoti didįjį verslą ir apsaugoti visuomenę nuo kainas keliančių kartelinių susitarimų. Valstybės įkurtos ir dosniai finansuojamos priežiūros institucijos turi ginti vartotojų interesus ir kainų mažėjimas arba bent nedidėjimas yra vienintelis teigiamas jų veiklos rodiklis.
Atlikti valstybinių įmonių auditą. Lietuvos regionų partija siūlė atlikti valstybės valdomos įmonės akcinės bendrovės „Ignitis grupė“, valstybės valdomos įmonės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ir valstybės įmonės Registrų centro 2021 ir 2022 biudžetinių metų finansinį, veiklos ir atitikties valstybinį auditą. Taip pat įvertinti audituojamų subjektų materialinių, finansinių ir darbo išteklių naudojimą ekonomiškumo, viešųjų pirkimų tikslingumo, jų efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu bei atskleisti veiklos tobulinimo galimybes. Auditas prisidės prie įmonių veiklos skaidrumo didinimo, bet ir leis sutaupyti biudžetinių lėšų.
Neleisti keisti strateginių objektų statuso ir juos privatizuoti. Strateginiai objektai yra svarbūs nacionaliniam saugumui, šalies ekonomikai. Svarbu jiems suteikti sustiprintą apsaugą nuo įvairių rizikų ir pavojų. Strateginiai ūkio objektai turi priklausyti valstybei, juos patikėjimo teise gali valdyti valstybinės įmonės. Valstybė, siekdama didinti savo konkurencingumą tarptautinėje rinkoje ir spartinti viso ūkio plėtrą, šiems objektams gali teikti subsidijas, mokesčių lengvatas, kitą ekonominę paramą. Strateginiai ūkio objektai – tai valstybiniai jūrų uostai ir vidaus vandenų keliai, tarptautiniai oro uostai, branduolinės ir kitos elektrinės, branduolinę energiją naudojančios įmonės, elektros energijos, naftos, dujų tiekimo bendrovės, naftos perdirbimo gamyklos, geležinkelių transporto, radijo ir televizijos, pašto, stacionariojo telefono ryšio nacionalinės įmonės, monetų kalyklos, valstybinės produktų agentūros, tarptautinės ir nacionalinės reikšmės automobilių keliai, pagrindinės ryšių linijos, karinių technologijų centrai. Ir jie turi likti valstybės žinioje.
Vykdyti efektyvią žemės ūkio politiką. Žemės ūkio maisto produktų sektorius yra vienas didžiausių ES ekonomikos sektorių. Šiuo metu ES yra 10 mln. ūkininkų, o apie 40 mln. darbo vietų maisto perdirbimo, mažmeninės prekybos maisto produktais ir maitinimo paslaugų sektoriuose priklauso nuo žemės ūkio. Ūkininkaujant susiduriama su tam tikrais iššūkiais, dėl kurių gali atsirasti netikrumas ir nenuspėjamumas vykdant verslą šiame sektoriuje. Be spaudimo dėl orų ir klimato, ūkininkai susiduria su nuolatiniu rinkos nestabilumu dėl paklausos modelių ir kainų nepastovumo. Stabilios ūkininkų pajamos yra apsauga nuo kainų svyravimo ir blogo derliaus metų. Valstybės parama šiam sektoriui užtikrina patikimą ir gausų tvariai pagamintų maisto produktų tiekimą piliečiams prieinamomis kainomis, taip pat sveiką aplinką ir išskirtinius kraštovaizdžius, nes ūkininkai atlieka svarbų vaidmenį išsaugant natūralias teritorijas, kuriose jie dirba. Parama taip pat padeda ūkininkams laikytis reikalavimų, kuriais užtikrinama, kad saugos, aplinkos ir gyvūnų sveikatos bei gerovės standartai būtų vieni aukščiausių pasaulyje.
Lietuvos žemės ūkį privalu pripažinti šalies strategiškai svarbiu sektoriumi, būtinu šalies nacionalinio saugumo užtikrinimui, taikyti nulinį nekilnojamojo turto mokesčio tarifą žemės ūkyje naudojamiems statiniams, užtikrinti Lietuvos žemės ūkio interesų atstovavimą Briuselyje, „Žaliąjį kursą“ pakeisti „Žaliuoju susitarimu“, užtikrinti tiesioginių išmokų Lietuvoje, kurios daugiau negu 20 metų yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje, suvienodinimą su likusių bendrijos narių ūkininkų gaunamomis išmokomis.
Vykdyti kryptingą, aplinką tausojančią, energetinę politiką. Labai svarbu ne tik bendra valstybinė, bet ir savivaldybių vykdoma energetinė politika, kurią šiuo metu kiekviena savivaldybė vykdo savo nuožiūra, – tai gali prisidėti prie socialinės nelygybės augimo, nes vieni gyventojai turės galimybę gauti pigesnę elektrą, kiti – ne. Sprendžiant problemą dėl atsinaujinančių elektros energijos išteklių plėtros ir energetinio nepritekliaus mažinimo visoje šalyje, būtina tai vykdyti tolygiai, sukuriant realias finansines paskatas visoms savivaldybėms pasinaudoti energetinių bendrijų finansavimo priemone. Vystant atsinaujinančios energetikos parkus, privalu užtikrinti ne tik aplinkos apsaugą, bet ir visuomeninę bei ekonominę naudą, numatyti aiškią parkų vystymo strategiją ir efektyvų kompensavimo savivaldybėms mechanizmą.
„Ignitis“ sugrąžinti į visišką valstybės kontrolę, išperkant akcijas.
Pritraukti užsienio investicijas. Investicijų pritraukimo veikla pastaraisiais metais nebuvo sėkminga. Pavyzdžiui, Inovacijų ir ekonomikos ministerijos žadėtų Taivano investicijų taip ir nebuvo sulaukta, bet buvo prarasta Kinijos rinka ir nemažai investuotojų nuo Lietuvos nusisuko. Padėtį dar labiau blogina karinga valdančiųjų retorika ir nuolatinis gąsdinimas karu. Tik parodę užsienio partneriams, kad Lietuva yra saugus, darbščių ir kompetentingų žmonių kraštas, galime tikėtis naujų investicijų.
Socialiniame-visuomeniniame gyvenime
Stiprinti šeimos institutą, sudarant tėvams palankias sąlygas auginti ir ugdyti vaikus. Tai prisidėtų ir prie šalies demografinės padėties gerinimo – iki šiol Lietuvoje vykdyta prieš šeimas nukreipta politika davė neigiamų rezultatų. 2022 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 806 tūkst. nuolatinių gyventojų, t. y. 4,8 tūkst. asmenų mažiau negu 2021 m. pradžioje. 2022 m. pradžioje vaikų (0–14 metų amžiaus) buvo 1,3 karto mažiau nei pagyvenusių (65 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių. Vaikai sudarė 14,9 proc. šalies nuolatinių gyventojų, pagyvenę žmonės – 20 proc. 2021 m. Lietuvoje gimė 23,3 tūkst. kūdikių, t. y. 7,2 proc. (1 814 kūdikių) mažiau nei 2020 m. Šalyje 2021 m. mirė 47,7 tūkst. žmonių, arba 9,6 proc. (4 199 žmonėmis) daugiau nei 2020 m. Bendrasis natūralios gyventojų kaitos rodiklis (1 tūkst. gyventojų) 2021 m. buvo neigiamas (–8,7). Norint keisti esamą blogą situaciją, būtina ne tik skatinti žmones kurti šeimas bei gimdyti vaikus, bet ir sudaryti sąlygas tuos vaikus išlaikyti, auginti namuose bent iki dvejų metų, kuomet juos priimtų darželiai-lopšeliai, užtikrinti, kad šeimos gautų savalaikę ir kvalifikuotą medicininę priežiūrą.
Užtikrinti orią senatvės pensiją. Senatvės pensijos dydis priklauso nuo įgyto stažo, apskaitos vienetų skaičiaus (1 apskaitos vienetas = 12 vidutinių darbo užmokesčių per metus), Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintų apskaitos vieneto vertės ir bazines pensijos dydžių. Vidutinė senatvės pensija 2023 m. siekė 539 eurus, o 2024 m. turi siekti 605 eurus. Vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu 2023 m. siekė 574 eurų, o 2024 m. sudarys iki 644 eurų. Nors pensijos ir auga, palyginus jas su didžiąja dalimi Europos Sąjungos šalių, jos ir toliau išlieka per daug mažos ramiai ir oriai senatvei. Būtina, kad visą gyvenimą išdirbę asmenys gautų tokias pensijas, kurios jiems leistų senatvę praleisti oriai ir be finansinių nepriteklių.
Įvesime 100 eurų pensijos priedą už kiekvieną išaugintą vaiką. Šis priedas privalo būti pakankamai svarus ir tapti svarbia priemone gerinant demografinę situaciją ir užtikrinant orią senatvę. Kursime tvarią ir subalansuotą pensijų sistemą, užtikrinančią nuoseklų pensijų didinimą. Plėsime socialinių paslaugų tinklą, kad vyresni žmonės galėtų gauti reikiamą priežiūrą ir paramą savo gyvenamojoje vietoje.
Reformuosime sveikatos apsaugos sistemą, kad būtų užtikrinta konstitucinė teisė į nemokamą gydymą ir ši sistema būtų prieinama visiems gyventojams.
Pripažįstame visuotinės skaitmenizavimo sukeltą vyresnio amžiaus žmonių atskirties didinimo ir išstūmimo iš visuomenės problemą ir ją spręsime.
Užtikrinsime neskaitmenines alternatyvas viešosioms paslaugoms, kad senjorai galėtų naudotis paslaugomis tradiciniais, jiems įprastais ir saugiais būdais.
Įsipareigojame pasiekti, kad:
Tai galima pasiekti ekonomikos skatinimu – atgaivinti regionus, įsteigti naujas darbo vietas, sutvarkyti infrastruktūrą – taip didės žmonių užimtumas, atsiras galimybių kelti jiems atlyginimus ir surinkti daugiau lėšų į šalies biudžetą.
Nelaukdami rinkimų Lietuvos regionų partijos frakcija Seime jau ėmėsi spręsti II pakopos pensijų fondų problemą ir rugsėjo 10 d. pateikė įstatymo projektą, norint išlaisvinti žmones iš fondų gniaužtų ir leisti atsiimti visas savo sukauptas santaupas sulaukus pensinio amžiaus. Taip pat užtikrinti fondų konkurenciją, kad norintiems toliau kaupti papildomai senatvės pensijai žmonėms būtų pasiūlytos pačios geriausios kaupimo sąlygos ir didžiausia investicijų grąža.
Įsteigti „Senjorų veiklos krepšelį“. Suprasdami, kaip svarbu senjorams dalyvauti visuomeninėje veikloje, senjorų klubuose ir kitose organizacijose, kuriose jie susiburia, bendrauja, dalinasi patirtimi, pasisemia žinių, įsteigsime „Senjorų veiklos krepšelį“, kuris sudarytų bent 30 eurų. Jo tikslas – užtikrinti, kad būtų dengiamos narystės įvairiose senjorų organizacijose išlaidos.
Skirti gyventi, o ne egzistuoti leidžiančias socialines išmokos, bet tik tiems, kurios jos tikrai yra būtinos. Šiuo metu galiojanti socialinių išmokų sistema yra ydinga, neskatina žmonių dirbti bei atveria kelius piktnaudžiauti ja. Sieksime, kad išmokos atitiktų realų pragyvenimo lygio poreikį, tačiau būtų skiriamos tik tiems, kuriems jos yra reikalingos ir nebūtų biurokratiškai mažinamos, demotyvuojant dirbti dėl mažareikšmių ir atsitiktinių pajamų.
Užtikrinti lengvatas jaunoms šeimos. Paskolas paėmusioms jaunoms šeimoms šiandien, išbrangus ne tik paskoloms, bet ir energetiniams ištekliams, vis sunkiau darosi sudurti galą su galu. Finansinei paskatai pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms 2024 metais numatyta skirti tik 8 mln. eurų, o tai dėl infliacijos ir išaugusių kainų yra akivaizdžiai per maža suma. Joje numatyti ribojimai, apsunkinantys jaunų šeimų įsikūrimą viename ar kitame regione. Taip pat jauna šeima, kuriai suteikta subsidija būsto kredito daliai apmokėti įsigyjant pirmąjį būstą, negalėtų visiškai laisvai disponuoti įsigytu nekilnojamuoju turtu: pagal šiuo metu galiojančias teisės aktų nuostatas, jeigu per pirmuosius 10 metų nuosavybės teisės būtų perleistos kitam asmeniui, subsidija turėtų būti grąžinta į valstybės biudžetą. Tokie ribojimai taip pat atgraso dalį šeimų nuo suteikiamos paramos, todėl tvarka yra keistina, sudarant lankstesnes naudojimosi paskata sąlygas ir didinat jaunoms šeimoms pirmo būsto įsigijimo finansavimui skiriamas sumas.
Lietuvos regionų partija visada buvo ir bus PRIEŠ pirmojo būsto apmokestinimą nekilnojamojo turto mokesčiu.
Taip pat sieksime:
Užtikrinti visuotinai prieinamą ikimokyklinį ugdymą. Lietuvos vaikų galimybės gauti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paslaugas labai skiriasi. Tai lemia ne tik situacija šeimoje, bet ir netolygiai pasiskirstęs ugdymo tinklas regionuose. 2021 metais jas miesto vietovėse lankė 74,1 proc. vaikų, kaimo – tik 32,8 proc. Siekiant panaikinti šią nelygybę, iš valstybės biudžeto ikimokyklinių ugdymo įstaigų infrastruktūros plėtrai buvo pažadėta kasmet skirti po 30 mln. eurų, tačiau šie pažadai nebuvo realizuoti, o rūpestis darželiais-lopšeliais permestas ant pačių savivaldybių pečių. Situaciją gali pakeisti tik savalaikės investicijos ir valstybės bei savivaldybių bendradarbiavimas, kurio siekia Lietuvos regionų partija.
Atkurti regioninio švietimo įstaigų tinklą. Remiantis 2023 m. duomenimis, Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį uždaryta 377 mokyklų: jų skaičius sumažėjo nuo 1199 iki 822. Sisteminės švietimo problemos tik gilėja, garsiai skelbiamos reformos nesibaigia. Švietimo ministerijos priimami sprendimai prieštarauja logikai, mokinių interesams ir yra niekaip nepaaiškinami visuomenei. Regionuose mokyklos uždaromos dėl formalių priežasčių, nepakankamo mokinių skaičiaus ir lėšų stygiaus, tuo tarpu didmiesčiuose steigiasi privačios mokyklos, kurios mažesnių miestų ir miestelių vaikams yra nepasiekiamos, nes privačioms mokykloms nerūpi viešas interesas. Joms ir minimalus mokinių skaičius klasėse nenustatytas, neprivalomas mokinių su specialiaisiais poreikiais ugdymas, t. y. viešosios ir privačios mokyklos turi skirtingas sąlygas ir reikalavimus veiklai, todėl neturi būti nei tarpusavyje lyginamos, nei sulaukti vienodo valstybės dėmesio. Esamas privačių ir viešų mokyklų ugdymo lygio skirtumas didina atskirtį tarp didmiesčiuose esančių privačių mokyklų mokinių ir mažesnių mietų ir miestelių mokyklų mokinių, ir esama finansavimo sistema šią atskirtį didina. Privačios mokyklos veikia tik didesniuose miestuose, nes jų tikslas yra pelno siekimas, o pelnas susikraunamas valstybės lėšų ir mokinių tėvų sąskaita bei sudarant valstybinėms mokykloms dirbtinius, mokyklas žlugdančius reikalavimus.
Siekdama atgaivinti regionus, Lietuvos regionų partija pasisako už tų valstybinių mokyklų, kurios gali pasiūlyti pilną ugdymo programą ir veikti kaip vietos bendruomenės kultūros bei švietimo centras, išsaugojimą. Taip pat tai leis užtikrinti, kad visi Lietuvos vaikai gautų kokybišką išsilavinimą.
Garantuoti konstitucinę tėvų teisę auklėti ir ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio penktoje dalyje numatyta, kad „Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Tačiau šiuo metu Lietuvoje ši tėvų teisė galimai pažeidinėjama, nes aktyviai siekiama vaikų darželiuose ir mokyklose vaikams teikti informaciją apie vienos lyties santykius, tam siūlomos net ir specializuotos mokyklinės lytinio švietimo programos, siunčiamos gairės savivaldybėms, pagal kurias tokios programos turėtų būti įgyvendinamos. Siekiant apsaugoti tėvų teisę į savo atžalų dorovinį auklėjimą bei apsaugoti Lietuvos vaikus nuo nepilnamečių seksualinio švietimo, galimai orientuoto į vienos lyties asmenų seksualinius santykius, siūlome nustatyti, kad draudžiama ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklose nepilnamečiams asmenims be tėvų raštiško sutikimo skleisti bet kokią informaciją, susijusią su ne heteroseksualia orientacija. Dorovinio auklėjimo klausimai yra nepilnamečių asmenų tėvų atsakomybė, kaip ir yra numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Išsaugoti lietuviškumą, Lietuvos kultūrą ir lietuvių kalbą. Pastaraisiais metais lietuvių kalba vis labiau stumiama iš visuomeninio gyvenimo, įteisintas nelietuviškų rašmenų vartojimas, siekiama įteisinti gatvių rašymą ne lietuvių kalba ir priversti regionų, kur gyvena daug kitakalbių, viešojo sektoriaus darbuotojus bendrauti su jais ne valstybine kalba. Prie šito prisideda ir nekontroliuojami išaugę migrantų srautai, kuriems nuolaidžiaujama ir nereikalaujama mokytis valstybinės kalbos. Situaciją palikus savieigai netrukus lietuvių kalbą galėsime girdėti tik per didžiąsias šventes. Idant taip nenutiktų, būtina išsaugoti veiklią Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, įpareigoti Lietuvoje norinčius dirbti užsieniečius išmokti valstybinę kalbą pagal kalbos mokėjimo kategoriją, skatinti lietuvių kalbos – valstybinės kalbos – vartojimą visose gyvenimo srityse, stiprinti kalbos mokymą, išlaikymą ir apsaugą, remti lietuviškos kultūros ir etninių tradicijų išsaugojimą ir sklaidą, neleisti perrašinėti istorijos, menkinti Tautai ir Valstybei nusipelniusių asmenybių.
Grąžinti prestižą pedagogo profesijai. Artėjant naujiems mokslo metams, Lietuvos mokyklos susiduria su rimtu iššūkiu – trūksta mokytojų, ypač pagrindinių disciplinų. Remiantis Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu šalyje ieškoma net 540 švietimo specialistų. Praėjusiais metais jų trūko dar daugiau, tačiau ir šis skaičius – įspūdingas. Tikėtina, labiausiai prie to prisidėjo pedagogo profesijos nuvertinimas ir iš to kilęs jaunimo nenoras rinktis pedagogines studijas. Būtina, kad pedagogas vėl taptų prestižine profesija.
Pasirūpinti neformaliuoju ir išspręsti įtraukiojo ugdymo problemą. Dvi labai svarbios Lietuvos švietimo sistemos sritys. Neformalusis ugdymas būtinai turi būti remiamas valdžios, kad visi vaikai galėtų lankyti būrelius. Taip jie mažiau laiko leis tiesiog gatvėje ar nuobodžiaus, todėl neformalųjį ugdymą galima vertinti ir kaip rūkymo bei nusikalstamumo prevenciją. Todėl sieksime, kad vaikų būreliams būtų skiriama po 100 eurų kas mėnesį kiekvienam vaikui, papildomos lėšos bus skiriamos ir vaikų vasaros stovykloms.
Su įtraukiuoju ugdymu Lietuvoje buvo paskubėta – iniciatyva gera, teisinga, bet jai nėra tinkamai pasiruošta, todėl šią programą siūlysime realizuoti etapais, kad valstybė turėtų užtektinai laiko parengti tokiam darbui reikalingų pedagogų ir specialistų skaičių. Tai leis užtikrinti, kad nenukentės kitų tose pačiose klasėse besimokančių vaikų interesai.
Atkurti regioninių medicininės priežiūros įstaigų tinklą. 2022 m. kovo 2 d. Vyriausybė priėmė dar vieną sprendimą dėl sveikatos priežiūros įstaigų tinklo reformos. Įgyvendinus reformą, asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklas šalyje būtų – trys didieji miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda – kuriuose teikiamos III lygio asmens sveikatos paslaugos, dar du tarpinio dydžio centrai – Šiauliai, Panevėžys – kurie galėtų teikti tiek II, tiek III lygio paslaugas bei penki regioniniai centrai – Alytus, Marijampolė, Tauragė, Telšiai, Utena – jų regionai, kuriuose konsoliduosis antrinio lygmens sveikatos priežiūra. Tokios įstaigos teiktų stacionarines aktyviojo gydymo asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal keičiamą gydymo įstaigų nomenklatūrą, tik tokias paslaugas teikiančios gydymo įstaigos, kurių dalininkėmis yra valstybė kartu su savivaldybe ar valstybiniu universitetu, ateityje vadintųsi ligoninėmis, o rajono ligonių, teikiančių antrinio lygio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nebeliktų, nors jau šiandien žmonės priversti mėnesių mėnesiais laukti, kol pateks pas „nemokamą“ gydytoją, nors už gydymą jau visi susimokėję per mokamus mokesčius. Problemos negalima išspręsti nežinant priežasties. Sveikatos apsaugos ministrai niekuomet neatliko jokios analizės, kodėl nemažėja eilės pas specialistus. Norint tai išsiaiškinti, būtinas sistemos auditas. Valstybinės gydymo įstaigos negali ir neturi konkuruoti su privačia medicina, todėl ji turi būti finansuojama taip, kad užtikrintų paslaugų prieinamumą visiems žmonėms per kuo trumpiausius terminus. Iki šiol valdžia tokius tikslus tik deklaravo. Galvojant apie regionų atgaivinimą ir žmonių pritraukimą, būtina, kad reikiamo lygio medicinines paslaugas gautų visi šalies piliečiai. Idėja – apjungti rajonines poliklinikas ir ligonines, taip mažinant administracinius kaštus, buvo teisinga, tačiau reikėjo išsaugoti ir pačias gydymo įstaigas, dalį kurių dabar teks „reanimuoti“.
Įsteigti geriatrijos centrus (skyrius) kiekvienoje savivaldybėje. Labai svarbu, kad kiekvienoje savivaldybėje būtų įsteigti geriatrijos centrai (skyriai), kurių paskirtis – atkurti ir palaikyti senyvo amžiaus asmens savarankiškumą, sudaryti sąlygas asmeniui gyventi bendruomenėje užtikrinant pagalbą judėjimo ir/ar kasdienės veiklos srityse.
Pasirūpinti asmenimis su negalia. Žmonės su negalia Lietuvoje vis dar yra diskriminuojami švietimo, sveikatos ir kitose srityse. Jiems trūksta paslaugų įvairovės, nepagrįstai teisiškai ribojamas veiksnumas, matomas sveikatos paslaugų trūkumas ar jų neprieinamumas. Siekdami spręsti šias problemas, konsultuojamės su neįgaliuosius vienijančiomis organizacijomis ir specialistais, kad parengtume veiksmingą, ilgalaikę strategiją.
Viešajame-politiniame gyvenime
Įvesti tvarką šalies teismuose. Metai iš metų pasitikėjimo Lietuvos institucijomis reitingų gale rikiuojasi teismai. Nepaisant tokio negatyvaus teismų vertinimo, nei teismų vadovai, nei valstybinės institucijos neanalizuoja ir net nediskutuoja, kokios priežastys lemia tokią padėtį ir kokie sprendimai leistų pasiekti, kad žmonės pradėtų pasitikėti teismais, kurie savo sprendimais daro įtaką tiek žmonių kasdieniniam gyvenimui, tiek jų likimams. Susidaro įspūdis, kad tiek Vyriausybei, tiek patiems teismams toks neigiamas vertinimas yra priimtinas ir keisti nieko nereikia.
Nors teismai teoriškai yra saistomi ir aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, tačiau nebūtinai Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisės aiškinimo taisyklių. To paties Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse rasime viena kitai prieštaraujančių tam tikros teisės aiškinimo taisyklių. Toks chaosas vyrauja jau antras dešimtmetis ir, rodos, visiems yra priimtinas, nes mažai kam rūpi, kad dėl tokių įstatymų normų nukenčia žmonės. Būtina užtikrinti, kad įstatymai būtų vykdomi be jų interpretacijų, todėl turi būti suformuluoti taip, kad nebūtų galima jai manipuliuoti ir kurti jų taikymo taisykles.
Mažinti biurokratiją visuose valstybiniuose sektoriuose ir kurti korupcijai atsparią aplinką. Šiai dienai išpūstas valstybinių įstaigų aparatas tapo eiliniam žmogui sunkiai įveikiamu labirintu – interesantas pasiklysta klaidžiuose institucijų koridoriuose, pavargsta nuo apčiuopiamos naudos neduodančio susirašinėjimo arba stumiamas į kyšininkavimą. Sieksime, kad su tokia ydinga praktika būtų baigta, o interesantas reikiamas paslaugas ar atsakymus gautų per minimalų įstatymuose numatytą terminą.
Biurokratijos mažinimas svarbus visose srityse: savivaldos, sveikatos, švietimo ir kitose srityse. Gydytojai ypatingai daug laiko užtrunka pildydami dokumentus, o ne sutelkdami dėmesį į pacientą, mokytojai pildo įvairius planavimo dokumentus, ataskaitas ir pan. Įvairių institucijų prašymai pateikti krūvas dokumentų, ataskaitų pildymas, pertekliniai reikalavimai – tai išteklių ir resursų švaistymas.
Pritraukti į tarnybą naujus policijos pareigūnus ir išsaugoti esamus. Šalies žmonėms būtinas saugumas. Ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose. O tai užtikrinti vis sunkiau, nes dėl įvairių nesėkmingų reformų ir išaugusių darbo krūvių nemažai policijos pareigūnų pasitraukė iš tarnybos. Šiuo metu Lietuvoje trūksta apie 1400 arba 18 proc. policijos pareigūnų. Tokia situacija didina visuomenės nepasitikėjimą valdžios galimybėmis ją apsaugoti, todėl padėtį reikia skubiai taisyti ne tik į policiją pritraukiant jaunimą, bet ir išsaugant patyrusius, ne vienerius metus dirbančius pareigūnus.
Vykdyti Lietuvos, o ne trečiųjų šalių interesus atitinkančią užsienio politiką. Konstitucijos 135 straipsnyje rašoma: „Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo“. Ligšiolinė šalies Vyriausybės vykdyta užsienio politika buvo palanki bet kam, tik ne pačiai Lietuvai. Reikia atkurti santykius su Kinija, su kuria prekiauja visas likęs Pasaulis.
Kitas Užsienio reikalų ministerijos sprendimas – uždrausti baltarusiškų kalio trąšų tranzitą per Lietuvą – taip pat labiausiai pakenkė pačiai Lietuvai: 2000 žmonių buvo atleista iš „Lietuvos Geležinkelių“, parklupdytas Klaipėdos valstybinis jūrų uostas. Tranzitas kasmet uždirbdavo 60–70 mln. eurų „Lietuvos geležinkeliams“ ir apie 20 milijonų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui. Baltarusijos kalio trąšų gamintoja „Belaruskalij“ prieš Lietuvą pradėjo investicinio arbitražo procesą ir reikalauja atlyginti, esą, 1 mlrd. eurų siekiančius nuostolius. Baltarusija prarado trąšų rinką ir netekusi lėšų iš trąšų šaltinio buvo dar stipriau pajungta Rusijos interesams. Būtina atgaivinti kalio trąšų tranzitą per Lietuvą – tai papildytų šalies biudžetą, leistų atkurti dalį darbo vietų bei sumažintų Rusijos gaunamus pelnus.
Stiprinti bendradarbiavimą su Lenkija, Latvija ir Estija. Santykiai su artimiausiais kaimynais ir partneriais turi išlikti abipusiai naudingi, konstruktyvūs ir efektyvūs tiek užtikrinant saugumą, tiek ekonomiką. Ypač tai pasakytina apie sienų apsaugą. Viena vertus, vieninga, koordinuota bendrų sienų apsauga sumažintų saugumo užtikrinimui reikalingų lėšų kiekį, kita – prisidėtų prie dar efektyvesnės kovos su nelegalia migracija. Nors pastaruoju metu į Lietuvą nelegalų bando patekti mažiau, tačiau kol įtampos su Minsku išlieka, bet kada galima sulaukti naujos jų bangos.
Ieškoti bendradarbiavimo su Afrikos ir Azijos šalimis galimybių. Azija ir Afrika yra iškasenomis turtingi ir turizmui tinkami regionai. Jie nusigręžė nuo kadaise ten kolonijas turėjusių Vakarų, bet tikrai gali tapti atviri niekada kolonijine valstybe nebuvusiai Lietuvai. Be to, santykių su globaliaisiais Pietumis stiprinimas atvertų mūsų šaliai naujas eksporto / importo rinkas. Dėl tolesnių užsienio politikos gairių Seimas privalo derinti pozicijas viduje su Prezidentu, o išorėje su ES, NATO.
Formuoti realią krašto gynybos sistemą, įtraukiant ir artimiausias kaimynes-partneres, bei diegti modernias technologijas karinėje srityje. XXI a. neveikia pasenusios karybos technologijos, tvoros ir „ežiai“ neapsaugo nuo dronų ir raketų, todėl kartu su partneriais būtina kurti modernią, efektyvią priešlėktuvinę oro gynybos sistemą. Užtikrinus dangaus saugumą, bus paprasčiau apginti ir ant žemės esančius objektus. Šalies gynybai būtina pasitelkti mokslinį potencialą ir inovacijas, kurios yra neatsiejama šių dienų karų sudėtinė dalis. Taip pat tikslinga išanalizuoti Ukrainos teritorinės gynybos sistemą ir kovos veiksmus. Besitęsiantis Ukrainos karas yra pamoka, kurią privalu išmokti. Teritorinė gynyba, efektyvi oro erdvės apsauga, mobilios grupės, galimybė veikti priešo užnugaryje ar okupuotuose teritorijose – toks yra modernus karas, kuriam mes privalome būti pasirengę.
Ugdyti visuomenės patriotiškumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 str. 1 d. įtvirtinta nuostata įpareigoja, kad kiekvieno Lietuvos piliečio teisė ir pareiga ginti Lietuvos valstybę. Piliečiai turi pareigą ginti savo kraštą, jo sienas lygiai taip pat, kaip ir mokėti mokesčius. Patriotizmas pirmiausia prasideda nuo pagarbos, meilės savo šeimai, savo gimtinei, jos tradicijoms ir kultūrai, o vėliau jis virsta į atsidavimą savo valstybei. Šiandien patriotizmas turėtų tapti naujos Lietuvos kūrimo varikliu. Lietuvos, kuri rastų vietą globaliame pasaulyje, kad išliktų tokia svarbi, kokia buvo iki šiol. Dabar vykdoma nulietuvinimo ir nutautinimo politika, kuri lėmė, kad Lietuvą yra pasirengę ginti tik apie 30 proc. jos piliečių, privalo baigtis. Patriotiškumas turi būti ugdomas jau nuo darželio, kad kiekvienas šalies pilietis suvoktų, jog tik pilietiška ir patriotiška visuomenė gali išlikti. Šalies bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose šiuo metu trūksta efektyvios pilietinio ir patriotinio ugdymo sistemos. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme įtvirtinta nuostata, kad pilietinis, patriotinis ugdymas yra svarbi švietimo misija, todėl privalu atkreipti dėmesį, kad šios įstatymo nuostatos būtų kokybiškai įgyvendintos praktikoje. Žmonių sąmonėje reikia įtvirtinti, kad jie privalo būti savo šalies patriotai ir būtent jie atsakingi už savo Valstybę, už jos Nepriklausomybę, už jos ateitį. Tai galima pasiekti ugdant pilietiškumą, tautinę savimonę bei patriotizmą.
Savo kraštu ir jo gyventojais besirūpinantys Lietuvos regionų partijos politikai yra sąžiningi, atviri, kompetentingi ir atsakingi.
Bendrausime su rinkėjais per visą kadenciją, įsiklausant į jų lūkesčius ir poreikius. Tą darėme iki šiol, darysime ir toliau.
Informuosime apie planuojamus priimti sprendimus. Nebus „netikėtai“ iš po skverno traukiamų pasiūlymų ar projektų. Apie viską visuomenė bus informuojama tinkamai ir iš anksto.
Prisiimsime atsakomybę už daromus sprendimus. Dabartinė valdžia davė puikų pavyzdį, kokiais politikais nereikia būti: arogancijos ir nekompetencijos prisižiūrėjome pakankamai. Tokiais Lietuvos regionų partijos nariai ir nebus.
Užsisakykite mūsų naujienlaiškį
Lietuvos regionų partija. Visos teisės saugomos. Nemokama politinė reklama.